erdvė pajuodusi prabilo
šnarančiais lašais ir lapija
be vėjo tykiai lyja
krinta duždami lašai

į bespalvį stiklo būgną
į kiaurus medžių skėčius
į asfaltbetonio plutą
lyg krištolinis spiečius

mažų vaiskių lašelių
lyg rasos rytmetinės žvilga
ant virpančių blakstienų šilko  
virš tylinčių bedugnių

pradūręs tamsiąją padangtę
lašeliuos spindulys įstrigo
atgijo kibirkštėlėm gelmės
viliokiška tyla aš myliu