Komentarai komentarams nelygūs. Rašantys daugiau ar mažiau yra jautrūs, todėl sąmoningos provokacijos užsidengus visišku anonimiškumu su geranoriškumu nieko bendro neturi. Matyt, kad pavydas bambą kažkam graužti pradėjo, tad liko tik iš aukštybių "menkesnius" savo nuodais apspjauti. Juk labai paprasta išeitis - nepatinka, neskaityk. Kam ant savo kurpalio traukti jau sukaulėjusius suaugusius autorius? Juo labiau, kad be pagiežos kitokio tobulumo iš tekstų nepavyko aptikti. Nederančių obelų pagaliais nemėto, nekreipk dėmesio į amsinčius, Bičiuli. Jų visada buvo. Ir tikslas ne tobulinti ką nors, bet kraują gadinti. Juk ir tokio talento esama.

kaip lietau, juk žinote, kad atsirašinėti po kūriniais netinka :) o ir kreipti didelį dėmesį į komentarus ar reikia? Juk rašote dėl rašymo, tad ir kurkite toliau - vieniems patiks, kitiems ne - juk visokių žmonių yra:) o jūs turite savo skaitytojus bent jau ŽŽ :)ir esate parašęs daug laaaabai gražių kūrinėlių. :) tad linkiu ramybės ir rašantiems, ir komentuojantiems

O aš manau, kad (jei iš tiesų taip yra) - prisilietimas prie kito kūrinio/ių - puikus dalykas! Nemanau, kad Autorius kaip lietus - be talento - juk ne kiekvienam paimti plunksną ir rašyti (dar ir rimuoti)... Poezija, beje, kaip ir kitos meninės išraiškos kryptys - nėra kalvystė. O kaip rašyti - labai individualus dalykas. Skaitytojas pajunta ir priima tai, ką išsakyti norima (tegul ir momentinę nuotaiką) arba ne. Skonio, poreikio dalykas ir t.t. Aš už kiekvieną rašantį, jei jis nenusipaistalioja arba jo kūrybai vidus, ausis bei kiti pajautimo organai priešinasi. Ir iš ties - viskas sukasi ratu: niekur toli nesame pažengę mūsų vidumi ir poreikiais nuo tų senų, senų laikų. Viskas lieka toje pačioje vietoje, apart, taip vadinamos civilizacijos - techninės pažangos, kuri...(ir teliks daugtaškiu). Man asmeniškai priimtina, jei be ypatingų mandrumų, kas neretai vadinama šiuolaikiškumu - mėginama pasibelsti kito vidun... Jau taip viskas susintetinta, sumaterializuota ... net žodis nebeskamba artimai. Buvo neonai, kapsėjo infuzijos ir visi kiti nieko nesakantys dalykai. Vertinu poeziją, kuri sugeba pajudinti paprasto (ne super intelektualo, apibūdinčiau taip: menas-menui, kaip ir fizika - fizikams) sielą, mintis, skalpeliu brūkštelėti jo pasąmonėn ir nesvarbu iš kurios pusės t. y. kokia prasme. Mano suvokimu – tai ir yra sunkiausia padaryti...

Žinant kritikuojamo silpnybes, dirbtinai bandant jas iššaukti — nepadoru.
Kaip lietui linkėčiau į tai atsakyti: nuoširdžiai dėkui.

Nemanau, kad prisilietimas prie žinomų eilių nusikaltimas. Tai toks kalbėjimas iš praeities į dabartį ir neklausia autorius ar gali sniegas degti jis teigia - gali. Normali, graži lyrika

Labai patiko, ypač paskutinis posmas, taaip, vienodų snaigių nebūna, kaip ir žmonių, deja...o gal ir ne deja, kas čia bežino?..