Buvo dienos
Tarytumei šventė.
Meni žiemą?
Atrodė – likimas
Tiesė ranką:
Gyventi, gyventi...

Ir atrodė
Tada mudu gimėm –
Degė sniegas
(Juk jis gali degti!),
Kai širdis
Prie širdies prisiliečia.

Nenukrėstas
Lig šiolei palieka
Baltas šerkšnas
Ant mirusių kiečių.

Ir mes likom
Basi – nesustirę,
Nors mūs pėdos
Įmintos į ledą.
...........................................

Verkia vėjas
Ir blaškosi girioj
Dviejų snaigių
Vienodų neradęs.