Aš einu, aš keliauju į rytdieną,
Man pavasaris — auštantis rytas...
Su savim aš nešuosi gyvenimą —
Jis toks mielas ir dar nematytas!
Ar savuoju žvilgsniu pamatysiu,
Kaip džiugu jį pamilti, priglausti...
Jis toks mielas, nevirkdomas, kitas,
Jis — brangesnis už rytmečio aukurą...
Nesvarbu, koks bebūtų rytojus,
Gyvenu aš beauštantį rytą.
Nors diena jau yra įdienojusi —
Man džiugu, kad gyvenimas šitas!
Man džiugu — atplasnoja jau jis,
Tas nerimstantis rytmečio nerimas.
Ką jis atneša savo krepšyj?
Mano laimę — nuostabų gyvenimą!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-24 21:46:02
Daug optimizmo, gyvybės.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-03-24 20:32:10
Nuoširdus džiugesys.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-24 16:51:30
Tikrai Verbų sekmadieniui labai tinkantis, o ir Velykos čia pat...