Aš einu, aš keliauju į rytdieną,
Man pavasaris — auštantis rytas...
Su savim aš nešuosi gyvenimą —
Jis toks mielas ir dar nematytas!

Ar savuoju žvilgsniu pamatysiu,
Kaip džiugu jį pamilti, priglausti...
Jis toks mielas, nevirkdomas, kitas,
Jis — brangesnis už rytmečio aukurą...

Nesvarbu, koks bebūtų rytojus,
Gyvenu aš beauštantį rytą.
Nors diena jau yra įdienojusi —
Man džiugu, kad gyvenimas šitas!

Man džiugu — atplasnoja jau jis,
Tas nerimstantis rytmečio nerimas.
Ką jis atneša savo krepšyj?
Mano laimę — nuostabų gyvenimą!