Galvoju atsisakyti ką nors daryti, kai esi prašomas, nėra labai didelė nuodėmė, jeigu turi rimtų priežasčių atsisakymui, išskyrus vieną atvejį, jeigu esi prisiekęs ir esi uniformuotas, tada prasideda problemos. Šią trumpą esė parašyti paskatino neseniai nuskambėjęs pirmas atvejis kariuomenėje, kai karys atsisako vykdyti įsakymą. Nuskambėjo tas atvejis, nes atsisakėlis apie atsisakymo motyvą prakalbo viešai, pareikšdamas, kad buvo siunčiamas atlikti užduoties negavęs gyvybiškai svarbios įrangos. Tačiau ne tai esmė tos istorijos, bet tai, kaip nesikeičia tarpusavio santykiai tarp uniformuotų žmonių.
   Nuo senų laikų yra manoma, kad kariuomenių kovingumas priklauso nuo vertikalios valdžios principo, kurį paprastai viršininkai savo pavaldiniams išsako taip: aš viršininkas, tu kvailys. Subtilesni, nebūtinai aukštesnio rango uniformuoti viršininkai pacituoja nesamą statutą, kurio pirmas straipsnis teigia, kad viršininkas yra teisus. Antras straipsnis teigia, kad jei viršininkas neteisus, reikia skaityti pirmą straipsnį. Štai ir visa vertikalioji valdžia, kurios kvintesencija buvo įrašyta į sovietinius karinius statutus, kur postuluojama, jog įsakymą turi įvykdyti, o jeigu nesutinki, įvykdęs gali apskųsti aukščiau stovinčiam višininkui. Nesidomėjau, ar mūsų statutininkai turi šį straipsnį, bet, ko gero,   turi.
   Viršininkai, sėdintys savo aukštose kėdėse, dar nuo praėjusio amžiaus pamiršta vieną dalyką, kad žmogus, nors ir lėtai, bet keičiasi, šiandien niekas nebenori būti negyvas didvyris, nes gyvam yra žymiai geriau. Pavaldinys save laiko ŽMOGUM ir reikalauja elementarios pagarbos, ko nesupranta policijos ir kariuomenės vadai, nors bruzdėjimai vyksta visose sukarintose uniformuotose struktūrose, dėl viršininkų despotizmo. Laikai nebe tie, rusai juokiasi iš JAV karių sakydami, kad šie atsisako eiti vykdyti užduoties, jeigu neatveža kramtomos gumos arba coca-cola per šilta, ir tuose juokeliuose yra dalis tiesos. Beje, pas pačius rusus keičiasi požiūris į negyvus didvyrius, jeigu jau apie savo Antrojo Pasaulinio karo didvyrį Matrosovą sukūrė anekdotą. Jaunimui priminsiu, kad Matrosovas vieno mūšio metu savo krūtine uždengė vokiečių dzoto ( toks iš betono padarytas kambarėlės, kuriame sėdi kulkosvaidininkai ir per šaudymo angas dirba savo darbą) šaudymo angą. Taigi anekdote klausiama, o kokie buvo paskutiniai Matrosovo žodžiai prieš mirtį, ir atsakoma, kad ta prakeikta plikšala. Paslydo paprasčiausiai didvyris.
   Šie du pajuokavimai atskleidžia vieną svarbią karybos detalę. Kariaujama yra dviem būdais: pirmas būdas, kai kariaujama technika, kaip tai darė hitlerinė Vokietija arba dabartinė JAV. Tai principas, kai karys yra vertybė. Ir antras principas, kai kariaujama žmonėmis, tai yra technikos stygius kompensuojamas žmonių skaičiumi. Taip visada kariauja Rusija, ir tas pats Morozovas pasiaukojo dėl to, kad trūko granatų užmėtyti tą dzotą.
   Mūsų atveju karys negavęs visos reikiamos įrangos užduočiai atlikti nesutiko jos vykdyti, nes tai pavojinga jo gyvybei, bet tą pavojų sukelia jo vadai, nesugebantys aprūpinti ja, reiškia kariauti siunčiamas žmogus.
   O dėl atsisakymų vykdyti užduotį, tai netiesa, jų visada pasitaiko, o kas netikit, galit paskaityti tokį opusą kaip ,, Savanorių žygiai“, nustebsite radę herojų, vertų nemirtingojo J. Hašeko plunksnos. Čia ir savanoriai, kurie atsisako eiti į žvalgybą, ir šauniam pestininkui patranka išdaužyti dantys, nes išsigandęs priešų kulkų per arti patrankos prilindo, ir daugybė kitų nuotykių. O juk profesorius E. Gudavičius yra viešai pareiškęs, kad jam vienas savanoris yra vertingesnis už visus senuosius kunigaikščius kartu paėmus. Todėl galim miegoti ramiai, nes jeigu ana kariuomenė atsigynė nuo tokių priešų, tai kas mums kažkokie teroristai.