Šitiek vilčių sudeda žmonės
Į svajones ir planus ateities.
Bet tyliai keičias žlugę svajonės,
Arba pats laikui bėgant keities.
Jos praeina kaip žmonės pro stiklą,
Susikibę į virtinę nugūbrina tolyn.
Gali rankom paliesti šitą miglą,
Nepajutęs, kad taip pat išeini.
Nepaklaus ir nesustabdys nieks.
Praslinks ne viena dekada.
Vilias, kad daug turės ir pasieks
Ateityje. Tai yra niekada.
Kodėl viskas slysta iš pirštų,
Palieka svyrančias rankas?
Neįmanoma visų jų pamiršti,
Tad svajokim. Bent kol kas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-03-21 14:39:20
Plakatiškas, be asmeninės šilumos tekstas. Gėlė neuostoma per stiklą, jei jau skiriate prie jausmų, skaitytojas turi būti ne įtemptu protu, bet sujudintais jausmais. Žinau, kad tokie tekstai retkarčiais bet kam gali išsprūsti, nes protas bando suvaldyti jausmus. Tarp jausmų ir jų analizės lygybės ženklo nedėčiau.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-03-21 13:56:39
miaumiau teisi, perskaičius jau nesinorėjo barti, bet ploti dar anksti.
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-03-21 13:42:52
posmeliai, kableliai, taškeliai tai pustiki :), nors ne pustiki..., bet svarbiau kas kita.
Pirmi porą posmelių yra koncentruoti, jei juos parašytu ne Soledada, ir būtų kita forma, pauzės ir panašiai, tai vieni ar kiti paplotų.
:).
Po to, kiti posmai prieštarybės.
savo tokiu, na tokiu kaip ir melancholišku rašteliu išmokite tiesiog nusipiešti daugiau „saulučių" :).
Taip būna,
kad skamba
bla bla
uu
oi oi
bla bla
tad svajokim! „tai yra niekada" — čia prieštarybė...