Šitiek vilčių sudeda žmonės
Į svajones ir planus ateities.
Bet tyliai keičias žlugę svajonės,
Arba pats laikui bėgant keities.

Jos praeina kaip žmonės pro stiklą,
Susikibę į virtinę nugūbrina tolyn.
Gali rankom paliesti šitą miglą,
Nepajutęs, kad taip pat išeini.

Nepaklaus ir nesustabdys nieks.
Praslinks ne viena dekada.
Vilias, kad daug turės ir pasieks
Ateityje. Tai yra niekada.

Kodėl viskas slysta iš pirštų,
Palieka svyrančias rankas?
Neįmanoma visų jų pamiršti,
Tad svajokim. Bent kol kas.