Aš vis sapnuoju — mokykloje rašytas rašinys, į paraštes raidėm išbėgęs mėlis.
Eilutėse sugulę žodžiai jaunaties akim, kai kur — nuraudusiais žiedais aguonų.
Tačiau nevaržomai sraunus, nusėtas vaizdinių,
pilve — kutenančių drugelių medinis suolas su rašalo dėme,
lyg iš po sniego kyšančiom žibuoklių vaikiškom galvelėm...
Ir vėl kaskart pavasarį kai nubundu, kai keliasi visi visur
ir visa, kas dar šventa,
savęs nesuprantu — lyg ten esu, lyg čia, lyg po žiemos ledu,
lyg lūžtančių garsų gama ant laiko surakintų rankų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-03-16 09:06:26
Koks nuostabus grįžimas į savo pavasarį, fantastika.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-03-15 20:25:39
Pirmosios eilutės sukėlė tokius prisiminimus:
Dar ilgai po mokyklos baigimo sapnuodavau uniformą ir pamokas, netgi kad lankau 12-tą klasę! (o jos tada juk nebuvo!). Būdavo labai liūdna, nors po pamokų likti neteko. :))))
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-15 19:42:00
savęs nesuprantu – lyg ten esu, lyg čia, lyg po žiemos ledu,
lyg lūžtančių garsų gama ant laiko surakintų rankų.
...koks nuostabus grįžimas į vaikystės pavasarį...