Aš vis sapnuoju — mokykloje rašytas rašinys, į paraštes raidėm išbėgęs mėlis.
Eilutėse sugulę žodžiai jaunaties akim, kai kur — nuraudusiais žiedais aguonų.
Tačiau nevaržomai sraunus, nusėtas vaizdinių,
pilve — kutenančių drugelių medinis suolas su rašalo dėme,
lyg iš po sniego kyšančiom žibuoklių vaikiškom galvelėm...

Ir vėl kaskart pavasarį kai nubundu, kai keliasi visi visur
ir visa, kas dar šventa,
savęs nesuprantu — lyg ten esu, lyg čia, lyg po žiemos ledu,
lyg lūžtančių garsų gama ant laiko surakintų rankų.