Kai slenka rūkas, tyli laiko smiltys,
O tam tylėjime tiek daug drąsos.
Atrodo, laikas saulę varinėja,
Ir žemė gimsta rytą po aušros.
Atrodo, voras savo tinklą puošia
Ir rasos krinta nuo šviesos.
Kai slenka rūkas, tyli laiko smiltys,
Uždengia žemę antklode tiesos.
Atrodo, laikas, laimė ir kantrybė
Tau neša šypseną dienos.
Ir po nakties nušvitus laiko saulei,
Atrodo, žemė kyla po mirties ilgos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-13 17:57:38
Atsiprašau: ne Goda, o Nancy :-)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-13 17:56:31
Goda, galima reabilituoti tuos „atrodo“ ir, iškėliant juos į priekį, visą kūrinį paversti malonia regimybe:
Atrodo,
Laikas saulę varinėja,
Ir žemė rytą gimsta po aušros.
Kai slenka rūkas, tyli laiko plėnys,
O tam tylėjime – tiek daug drąsos!
Atrodo,
Voras tinklą seks įdėmiai,
Ir rasos krins tuoja nuo šviesos.
Kai slenka rūkas, tyli laiko plėnys,
Uždengia žemę antklode tiesos.
Atrodo,
Laikas, laimė ir kantrybė
Tau neša šypseną dienos!
Ir po nakties nušvitus laiko ribai,
Atrodo, žemėj po mirties įsidienos.
Gerb. Leditamsa, nieko įžeidžiančio nėra tokiame mano perskaityme, – geras kūrinys visada augina sparnus.
Net ir tokiam skaitytojui vidutiniokui kaip aš ;-)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-12 16:23:45
Gražuma. Tikra lyrika,kaip smagu rankioti perlus.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-03-12 16:11:18
Atrodo - koks gražus žodis. Kitų net nereikia.