Kai slenka rūkas, tyli laiko smiltys,
O tam tylėjime tiek daug drąsos.
Atrodo, laikas saulę varinėja,
Ir žemė gimsta rytą po aušros.

Atrodo, voras savo tinklą puošia
Ir rasos krinta nuo šviesos.
Kai slenka rūkas, tyli laiko smiltys,
Uždengia žemę antklode tiesos.

Atrodo, laikas, laimė ir kantrybė
Tau neša šypseną dienos.
Ir po nakties nušvitus laiko saulei,
Atrodo, žemė kyla po mirties ilgos.