Taigi, anūkėliai, sėskitės arčiau ir klausykitės. Paseksiu jums pasaką... Justai, mesk tą kvailą žolę - kiek kartų sakiau, kad Kosmogariūnuose kokybiškos nerasi. Vėliau galėsi nusipirkti iš manęs – esmi patyrusi šiuose reikaluose. O dabar – slink prie kitų ir ištempk ausis, akis ir visa kita. Taip, kur aš sustojau?.. A, juk net nepradėjau. Taigi, kažkada seniai seniai...

I


Kažkada seniai seniai, gal 2005-aisiais ar 2050- aisiais, o gal net ketvirto tūkstantmečio antrojoje pusėje, tokioje šalelėje, kuri tada dar vadinosi Lietuva, o dabar ten tiesiog suveža visokio plauko žudikėlius bei vagilėlius iš Marso rajonų... Tad toje vietoje, kuri, reikia pažymėti, minimais laikais buvo daug baisesnė nei dabar, įvyko kai kas įdomaus.

Genetikai, tie akiniuočiai mokslinčiai, per dešimtmečius sunkaus darbo turėję intymių santykių vien su bazofilais, aminorūgštimis bei kitokia smulkme, vieną ankstų rytą nusprendė: reikia kryžminti.

Kaip jų kolegos vakaruose karts nuo karto sutverdavo Pamelos ir Anios hibridą arba paleisdavo pasaulin neaiškius išsigimėlius – vidurkius tarp Britnės ir Silvestro, šie kolbų fanatikai jau buvo girdėję. Todėl savęs paklausė: „Kuo mes blogesni? Juk irgi galime sutverti šį  bei tą, naudinga visuomenei. “ Kaip tarė, taip ir padarė.

Tik va problema – nuo ilgo bei kruopštaus sėdėjimo genetikų mintis gaubė vien DNR siūlai, o žmogiškame prote karaliavo ateizmo vakuumas. O kas naudinga visuomenei, tie mokslinčiai neturėjo jokio supratimo: nei žalio, nei rudo, nei žydro.

Tad griebė du pirmus subjektus, greičiausiai pasipainiojusius po baltomis pirštinėtomis rankomis.
Anie buvo jūreivis ir antinas.

II

Jūreivis visiems pažįstamas. Ypač toks jūreivis. Tai toli gražu nebuvo sumanus vaikinukas, mylintis jūros tolius ir gerai išmanantis savo darbą. O ne! Atsitiko taip, jog genetikai pasirinko vieną iš tų baisių sutvėrimų, kurie, raižydami pasaulio vandenyną, rėkauja delfinams totoriškai ir savo intelekto nesuniokotais veidais šiurpina megalodonus, krakenus ir poseidonus.

O antinas kaip antinas. Išdidus tvenkinio šnoreris, širdį draskančiu, bet kartu ir įžūliu balsu kaulijantis iš praeivių duoklę „trimis kapeikomis“. Vėliau tas „kapeikas“ jis surydavo ir toliau plaukiodavo po savo valdas, Napoleono žvilgsniu skrajodamas po į jį spoksančias turistų ir vietinių gretas.

Trumpiau sakant, abu šie gyvūnai (turiu omeny jūreivį ir antiną) turėjo šiokį tokį nusimanymą apie vandens telkinius, abu didžiavosi savimi ir garsėjo įžūlumu.

O štai kas išėjo juos sukryžminus...

III

O, tiesą sakant, nieko gero neišėjo.

Padaras po ilgo laiko, per kurį genetikai spėjo galutinai sugraužti rankų ir kojų nagus, išlindęs iš inkubatoriaus, vargiai pavadintum žmogumi. Antinu taip pat.

Galva lyg ir homo sapiens, bet kam tada tas gremėzdiškas plokščias snapas? Torsas irgi keistas: dvi neįtikėtinai raumeningos rankos (ant vienos ištatuiruotas inkaras), tiesiog prie kūno priaugę dryžuoti marškinėliai ir geltona, kai kur pūkais pasidengusi oda. Apačioje – milžiniškas plunksnuotas antino kūnas, iš kurio it du tęvi braukliai styrojo oranžinės kojos. Trumpiau tariant, antinotauras.

Laboratorijos šviesą išvydęs padaras didingu žvilgsniu permetė gausią mokslininkų auditoriją ir iškilmingai pareiškė:

- Kria!        

Ir tada, kelissyk sutrepsėjęs plėvėtom letenom, ėmė kalbėti. Jums, vaikučiai, visos jo tirados cituoti neverta, tik įdomumo dėlei paminėsiu, jog remiantis liudininkų parodymais jūreivis-antinas daugiausia šnekėjo apie du dalykus: maistą ir „tavo motiną“ – apie pastarąją, beje, kažkodėl rusiškai. Žodžiu, sutvėrimas sakėsi esąs alkanas.

Jam nutilus, laboratorijoje keliom minutėm įsivyravo slogi tyla. Prakaito lašai riedėjo baltomis it popierius mokslininkų kaktomis, be garso grąžėsi drebančios rankos, neretas  tramdė bekalenančius dantis.
Galiausiai į priekį narsiai žengė daktaras Šmoro – didis oratorius ir dar didesnis kliunkis.  Atsukęs į savo bendradarbius kūrėjo laime žaižaruojančias akis, vyriškis sumostagavo ilgomis rankomis ir jausmindamasis tarė:

- Draugai, juk tai triumfas! Mes atvertėme naują istorijos puslapį – šią datą galime pagrįstai laikyti trečiosios eros pradžia. Ką tik prieš mūsų akis jo šviesybė mokslas sutvėrė visiškai sąmoningą ir mąstančią būtybę!..

- Klausyk, seni, duok ėsti! – staiga piktai įsiterpė „visiškai sąmoninga ir mąstanti būtybė“.
  
Tačiau Šmoro, nekreipdamas dėmesio į gana primygtinį jūreivio-antino prašymą, toliau liaupsino mokslo pažangą...

Netrukus įtūžęs gyvūnas riebiai nusispjovė ant akinamai baltų laboratorijos grindų. Šį veiksmą Šmoro palaikė jūreivio-antino civilizuotumo įrodymu ir padarė džiaugsmingą išvadą, kad padaras pasižymi ne tik įgimtu kalbos mokėjimu, bet ir stebėtinomis žiniomis apie žmonių visuomenės tradicijas bei kultūrą. Susižavėjęs daktaras taip įsikarščiavo, jog giedote giedojo. Tam melodingam giedojimui, reikia pripažinti, visai šauniai pritarė iš jūreivio-antino snapo pliūptelėjęs keikalų škvalas.

Tris minutes sutrikę mokslininkai klausėsi keisto dueto. Paskum nelyginant žaibas plykstelėjo atomazga – netikėta ir sykiu natūrali. Jūreivio-antino kantrybė plyšo kaip pertemptos siaurutės: jis prilapsėjo prie daktaro Šmoro ir, jau šimtąjį sykį atsainiai leptelėjęs vyriško lytinio organo pavadinimą, žiebė kumščiu įsiaudrinusiam genetikui per sprandą. Iš senuko nugaros atsklido duslus pokštelėjimas, o lūpos išspaudė skausmo kupiną stenėjimą – tarytum daktarą būtų kankinę rimti žarnyno veiklos sutrikimai. Jo inteligentiškas veidas akimirksniu persikreipė į kažin kokią vulgarią miną, ir, taip nevykusiai užbaigęs kvapą gniaužiančią bylą, garbusis mokslininkas dribo negyvas prie kolegų kojų.

Mokslininkų būrys nė nespėjo pasibaisėti, o tragedijos kaltininkas, nusprendęs neapsiriboti autoritetingo stuburo sulaužymu, prišlepsėjo prie didžiulio laboratorijos lango ir vieninteliu  jūreiviškos rankos mostu šįjį iškūlė. Skambčiodamos pažiro tamsios šukės, genetikams į akys sutvisko saulės spinduliai, ir juose trumpam sujuodavusi raumeninga figūra – jūreivis-antinas – šoko laukan, į šiltą vasaros popietę. Kieme pasigirdo protestuojančios šuvos lojimas, išgąstingas kiemsargio klyksmas, paskum viskas nurimo - įsiviešpatavo tyka.