Mes grįžome. Pasaulis mus suprato.
Vėl galime savu balsu kalbėt.
Išsiveržėm iš to užkeikto rato,
Tėvų dainoms vėl lemta suskambėt.
Tėvų, kurie visas aukas sudėjo,
Kuriems netiko rūbai svetimi.
Kuriuos viltis iki mirties lydėjo,
Kuriems Danguj vainikai pinami...
Nes jie tiktai tikėjimu gyveno,
Nes jiems buvai žaizda širdies gyva,
Ir jų krauju ištikimai sroveno
Vienintelė šalelė LIETUVA.
Tad kaipgi nemylėt Tavęs, Tėvyne,
Šilagėle ant Viešpaties delnų —
Tiek metų skausmą širdyse skandinę
Drauge su ilgesiu tėvų dainų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-13 14:00:49
Tikrai tikėčiau data kūrinio prieraše „1990“.
Dabar – viskas skaudžiau, net pro ašaras...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-11 15:59:14
Patiko be galo, sklandu, į temą ir miela skaityti.
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-03-11 15:07:20
Tokia proga tikrai tinka.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2013-03-11 14:09:58
Patriotiškai ir pačiu laiku. Geras palyginimas su šilagėle, nes ji bet kur ne auga ir persodinta neprgyja. Norėtųsi tokiems būti.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-11 11:40:38
..su šventėmis...Tėvynė viena ir teliko...