dangaus žmonės
mano žmonės atidūs
suklaupę
suklusę
nemiega
nebijo gyventi
pasenti
raukšlėtis
paskęsti
išnykti
kiekvienas
jų laiko
kaip šviesą
budinčio žodžio
savąją skiltį
ne todėl
kad žiemų daug prabėgo
ar nerimas pakeitė
gyvenimo kryptį
visa kas buvo
ir lieka kaip žiedas
tik – kito
skriaudas mirusių
niekam neišduoda
taškai
ir eilutės
seniai ištrinti
ir išblukę
tik laikas pabeldžia
susivoki –
reikia jau kilti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2013-03-11 15:22:49
reikia kilti)
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-11 09:40:22
Verčiantis vėl ir vėl perskaityti...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-03-11 08:49:42
Rami laiko tėkmė, susitaikymas ir vertinimas, atsidavimas maldai, begalinis pasitikėjimas Aukščiausiuoju... nurimusia dvasia per gyvenimą... – nuoširdus tikėjimas dangaus žmonėse... Jautriai perprasta ir prasmingai perteikta. Minčių žiburėliai.
visa kas buvo
ir lieka kaip žiedas
tik – kito
...
tik laikas pabeldžia
susivoki –
reikia jau kilti > ir išbaigta, ir erdvu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-11 03:16:08
Itin stiprus baigiamasis akordas!
Pradžia nepatinka bent tuo, kad tie žmonės pirmoje eilutėje labai arti tų, kurie pavadinime ;-)
Ir visai nesvarbu, jog jie gal ir tie patys...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-10 21:05:36
visa kas buvo
ir lieka kaip žiedas
tik – kito
...amžinas gyvenimo ratas...labai gražiai išsireikšta...