mano žmonės atidūs
suklaupę
suklusę
nemiega

nebijo gyventi
pasenti
raukšlėtis
paskęsti
išnykti

kiekvienas
jų laiko
kaip šviesą
budinčio žodžio
savąją skiltį

ne todėl
kad žiemų daug prabėgo
ar nerimas pakeitė
gyvenimo kryptį

visa kas buvo
ir lieka kaip žiedas
tik – kito  

skriaudas mirusių
niekam neišduoda

taškai
ir eilutės
seniai ištrinti
ir išblukę

tik laikas pabeldžia
susivoki –
reikia jau kilti