Nuskinsio ramūnė balta kap snėiga
Anų če daug lingoujės net pėiva,
Drugele spalvuotė nu žėida pri žėida
Vės laksta,vės sokas ėštėsa dėina.

Ėštėisiau kuojės tarp margų žėidielių
I veizo i dongu kėik tėn baltų laivielių.
Anėj plaukiuo tep tyle,lyg kuokės plunksnelės
Sustuotė negal jug nier tėn stuotelės.

Vėsus debesis kažkor išlydiejau
Po dongaus židrynė akim klajuojau
I nikap, nikap negaliejau suprastė
Dėkuo aš tėik mylo tou dongu bekrašti.

Gal dėltuo ka saulė anam vakščiuo kas dėina,
O nakti mėnūlis nugluosta kėkvėina
O gal ka žvaigždieliu mums švėit milijuona
I skraida kometas so ėlgas sijuonas.

Aš mylo vėinuoda tėik žemė tėik dongu
Anodo mon svarbė ėr dėdėle brongė.
Be anu mūsa ni kvapa nebūto,
Nepražysto ramūnės,nežaliouto ni rūtas.