Tarp žemės ėr dongaus
Nuskinsio ramūnė balta kap snėiga
Anų če daug lingoujės net pėiva,
Drugele spalvuotė nu žėida pri žėida
Vės laksta,vės sokas ėštėsa dėina.
Ėštėisiau kuojės tarp margų žėidielių
I veizo i dongu kėik tėn baltų laivielių.
Anėj plaukiuo tep tyle,lyg kuokės plunksnelės
Sustuotė negal jug nier tėn stuotelės.
Vėsus debesis kažkor išlydiejau
Po dongaus židrynė akim klajuojau
I nikap, nikap negaliejau suprastė
Dėkuo aš tėik mylo tou dongu bekrašti.
Gal dėltuo ka saulė anam vakščiuo kas dėina,
O nakti mėnūlis nugluosta kėkvėina
O gal ka žvaigždieliu mums švėit milijuona
I skraida kometas so ėlgas sijuonas.
Aš mylo vėinuoda tėik žemė tėik dongu
Anodo mon svarbė ėr dėdėle brongė.
Be anu mūsa ni kvapa nebūto,
Nepražysto ramūnės,nežaliouto ni rūtas.