Dabar labai paplitęs, kasdien plačiai vartojamas žodis – tolerancija, bei panašus terminas – politkorekcija. Abu jie plačiai taikomi tada, kai kalba eina apie tam tikras visuomenės grupes, dažniausiai seksualines mažumas, tam tikras tautines bendrijas, feministes, neįgaliuosius bei kitus. Teisės ginamos gana griežtai, pasitelkiant netgi teisines priemones už neigiamos nuomonės išsakymus viešojoje erdvėje. Tačiau kodėl ši tolerancijos sąvoka negalioja tikinčiųjų atžvilgiu?

Esu tikintis, krikščionis, priklausau Romos katalikų bendrijai. Mes, tikintieji, esame gana didelė ir reikšminga visuomenės grupė. Vienokiai ar kitokiai religinei bendruomenei save priskiria absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų. Vieni save laiko tikinčiaisiais daugiau dėl tradicijos, nors kasdieniniame gyvenime tikėjimo tiesomis menkai vadovaujasi. Kiti, priešingai – religiją laiko svarbia savo gyvenimo dalimi, skaito Šventąjį Raštą ir gilinasi į jame išdėstytus pamokymus, kasdieniniame gyvenime laikosi Dievo įsakymų ir kitų religijos akcentuojamų moralinių normų. Nors Lietuva ir visas Vakarų civilizacijos pasaulis laikomas sekuliariu, bet mes, tikintieji, esame žmonės, į kurių religinius jausmus, moralę, nuomonę ir poreikius būtina atsižvelgti ir gerbti, kaip ir visų visuomenės narių, o ne tyčiotis.

Ar tikintieji šiais laikais yra diskriminuojami, netoleruojami? Taip, tikrai taip! Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pažvelkime į pasisakymus viešojoje erdvėje. Gana dažnai girdime ir skaitome straipsnius internete apie tai, kaip buvo nubausti tūkstantinėmis baudomis neatsargūs interneto komentatoriai,  neigiamai pasisakę apie seksualines mažumas ar tam tikras tautines bendrijas. Tačiau niekada lieka nenubausti komentatoriai, įžeidinėjantys tikinčiuosius, o tokių komentarų, netolerantiškų, politiškai nekorektiškų nuomonių – daugybė. Kaip tik neišvadinami tikintieji viešojoje erdvėje. „Nešiuolaikiniai, atsilikę, paranojiški, kvaili“ – čia dar labai švelnūs apibūdinimai, o dažnai pasitaiko ir tokių, kurių nesinori net kartoti. Šaipomasi iš tikinčiųjų, iš religinės simbolikos, tikintiesiems svarbių tikėjimo tiesų. Kas tai – argi tai nėra netolerancija, diskriminacija, neapykantos kurstymas? Žinoma, kad taip.

Daugelis girdėjo apie spektaklį, kuriame tam tikromis organizmo išskyromis yra apmėtomas Jėzaus paveikslas. Tikintieji labai pasipiktino tokiu netolerantišku elgesiu jų atžvilgiu, ir tai yra labai suprantama. Juk niekinama religinė simbolika – tai, kas yra šventa mums, krikščionims, kas buvo šventa mūsų tėvams, seneliams ir dar daugelio kartų protėviams. Taip, tokius dalykus mes priimame kaip tyčiojimąsi iš mūsų religijos, nes kitaip to priimti neįmanoma. Bet deja, mus vaizduoja kaip „atsilikusius, nesuprantančius meno“. Kodėl? Jeigu būtų panašiai pasityčiota iš kurios nors kitos visuomenės grupės – būtų daug šnekų apie netoleranciją, homofobiją, antisemitizmą ir t. t. Bet kai taikinys yra krikščionys – kažkodėl problemos nematoma.

Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip vieno amerikiečio sumanymas – Kristaus skulptūra, panardinta į šlapimą ir pavadinta modernaus  meno kūriniu. Netgi Vakaruose, tose labai didžios tolerancijos šalyse, tai nėra vadinama netolerancija – ne, tai yra menas. Bet jeigu tas autorius vietoj krikščionių būtų pasirinkęs taikiniu lesbietes ar juodaodžius – menas greit taptų neapykantos kurstymu. Tai kodėl mums, krikščionims, tokia išskirtinė nepagarba?

Neseniai Rusijoje nuskambėjo įvykiai su \"Pussy Riot\" merginomis ir jų performansu cerkvėje. Keista buvo matyti pasaulio pop žvaigždžių, politikų ir įvairių įtakingų institucijų nuomonę, kad merginos nieko blogo nepadarė. Kaip tai? O tai kaip su netolerancija? Jos pasityčiojo iš milijonų tikinčiųjų. Ne tik Rusijoje – visame pasaulyje milijonai žmonių pasipiktino tokiu nepagarbiu elgesiu krikščionių atžvilgiu. Tai labai politiškai nekorektiškas elgesys – tikinčiųjų bendruomenės pamaldų metu atlikti pajuokiantį vaidinimą, trukdyti tikintiesiems atlikti apeigas, šaipytis iš religinės simbolikos, maldų, iš pačių tikinčiųjų. Pagal visus standartus, tai LABAI netolerantiškas poelgis. Bet kažkodėl matome pasaulio įtakingųjų ir garsenybių palaikymą.

Ypač keista buvo stebėti Madonnos reakciją, kuri, nors koncertų metu išreiškė palaikymą Sankt-Peterburgo gėjams, tačiau neišreiškė jokio palaikymo krikščionims šių įvykių metu. Vietoj to, ji paskelbė, kad palaiko „Pussy Riot“, ir net meldžiasi už jas (pop žvaigždė, pagarsėjusi antireliginiu elgesiu, meldžiasi už tikinčiųjų jausmus įžeidusias merginas? Įdomi logika). Keista, kai tokie žmonės, kovojantys už toleranciją, palaiko netolerantišką pusę, kai ta  netolerancija yra krikščionių atžvilgiu. Panašiu metu įvykęs brutalus pasityčiojimas Ukrainoje, kai FEMEN aktyvistė benzopjūklu nupjovė kryžių, taip pat nesusilaukė didesnio pasmerkimo, nors tai akivaizdus religinių simbolių niekinimas, nepakantūs veiksmai, nukreipti prieš visuomenės grupę – krikščionis.

Nepamirškime ir musulmonų – giminiškos krikščionybei religijos, pripažįstančios Senąjį ir Naująjį Testamentą savo šventomis knygomis, paremtos tais pačiais Dievo įsakymais ir kitomis moralinėmis normomis, Abraomo - Ibrahimo, Mozės – Musa, Jėzaus – Isa mokymu, tikinčios į tą patį vieną Dievą – Visatos Kūrėją, aukščiausią absoliutą. Islamas taip pat puolamas, susilaukia nuolatinių patyčių, ypač tai darosi akivaizdu po filmo „Musulmonų nekaltybė“ pasirodymo, kur šventieji, pavaizduoti ne itin padoriose pozose ir užsiimantys ne itin padoriais veiksmais, yra laikomi menine saviraiška. Galime manyti, kad musulmonų reakcija į šį filmą per audringa, daug jų veiksmų yra nepateisintini, bet tokios provokacijos, kaip šis filmas, taip pat rodo didelę netoleranciją šiai religijai, artimai giminišką krikščionybei. Keista, kad tolerantiškuose Vakaruose toks milijonų žmonių religinius jausmus įžeidžiantis filmas yra palaikomas vos ne kaip pažanga. Bet juk tai netolerancija!

Nesupraskite neteisingai – niekas nesako, kad gerbti reikia tik mus, o kitų jau nebe – taip nėra. Tiesiog, jeigu jau tolerancija, tai ji turi galioti visiems, IR MUMS. Mes, tikintieji, norime būti gerbiami ir toleruojami, kaip ir visos visuomenės grupės. Deja, šiais laikais mes to nesulaukiame. Iš mūsų galima juoktis, tyčiotis, niekinti mūsų įsitikinimus ir simboliką, ir tai nebus pavadinama netolerancija ar neapykantos kurstymu, nors tie veiksmai akivaizdžiai tokie ir yra. Esame prieš diskriminaciją ir neapykantą. Mes norime, kad politkorektiškumas galiotų ir tada, kai yra atliekami netolerantiški veiksmai mūsų atžvilgiu.