Tik nesakyk, kad jos jau nebeliko,
Palaimos mirksnis virto vien kančia,
Kad ji vis geso, blėso kasdienybėj
Arba nuskendo vyno taurėje,
Kad jos galbūt visai nebuvo,
Kad ją išsigalvojom kažkada,
O ji šviesi, tyra lyg iš žvaigždynų
Sušvito ir užgeso miglose.
Liūdesy nuvysta rožės, tyli kapas...
Suspurda ji balande nelauktai
Ten, kur širdis pavargus plazda —
Įsiklausyk, ji tavyje be išlygų visa...
Ražas
2013-03-08 09:32:59
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-03-11 15:18:43
Kokios gilios mintys. Gražu ir savita. Liekvienam ji skirtingai suvokiama. Ir skirtingai kiekvienam ji išeina.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-03-08 11:55:15
labai jaudinančiai, nuoširdžiai...Pritariu- kas tikra, išlieka visam gyvenimui
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-08 10:58:42
be galo graži pabaiga, eiliėraštis išjaustas, nors smilkteli skaudžiai. Pagarba autoriui.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-03-08 10:45:39
Kas tikra - nemiršta.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-08 10:09:01
Taip, viską turime savyje...šventa tiesa, nors ir skausminga, o grožis pasilieka, jei sugebam išsaugot...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-08 10:01:55
Ten, kur širdis pavargus plazda —
Įsiklausyk, ji tavyje be išlygų visa...
...apie tai, kas tyra, amžina...kas nemiršta rudenį...ir vidasa tavyje išlieka...jaudinančiai ir poetiškai...