Tik nesakyk, kad jos jau nebeliko,
Palaimos mirksnis virto vien kančia,
Kad ji vis geso, blėso kasdienybėj
Arba nuskendo vyno taurėje,

Kad jos galbūt visai nebuvo,
Kad ją išsigalvojom kažkada,
O ji šviesi, tyra lyg iš žvaigždynų
Sušvito ir užgeso miglose.

Liūdesy nuvysta rožės, tyli kapas...
Suspurda ji balande nelauktai
Ten, kur širdis pavargus plazda —
Įsiklausyk, ji tavyje be išlygų visa...