Turėčiau dėkoti, kad žaizdą pasūdai,
Tačiau ir kentėjimo esama ribos.
Ilgai šildžiau saujoj nedygstantį grūdą -
Plaukai kol pabalo ir dantys išklibo.
Dabar jau vėlu už klaidas atgailauti,
Kai laiko gyventi visai nebeliko.
Suplyšim neskaudžiai - vos ims kūną prausti
Be grafiko griežto Kalėdų - Velykų.
Neliks ką bekeikti, ant ko beburnoti,
Atslūgs paikas įkarštis šlamšto dalybų,
Išlygins mirtis mūsų meilę kuprotą,
Kuri iš buities niekada neišlipo.
Gal būt, jeigu atmintį kas beišjudins,
Tas, likęs, atras dar jėgų pasimelsti,
Suvokęs, kad pešėmės mes ne dėl grūdo -
Dėl teisės pirmam atsigulti už slenksčio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-03-07 22:38:56
aš paprastai- priglausiu
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-03-07 19:02:20
Lyg randas per sielą...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-07 17:26:19
...skausmingai gražu...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-03-07 17:13:41
Vistiek pasikartosiu,- puiku.
Vartotojas (-a): jassonas
Sukurta: 2013-03-07 16:58:57
viskas preciziška. labai dažna situacija pateikta prasmingai ir naujai. kitoks žvigsnis į tas pačias kančias. iš kitos pusės, gal daugiau iš viršaus.
Anonimas
Sukurta: 2013-03-07 16:28:04
Labai gražus kūrinys, patiko.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-03-07 15:09:35
Toks tikras atsidūsėjimas... Pabaiga – super.