Turėčiau dėkoti, kad žaizdą pasūdai,
Tačiau ir kentėjimo esama ribos.
Ilgai šildžiau saujoj nedygstantį grūdą -
Plaukai kol pabalo ir dantys išklibo.
Dabar jau vėlu už klaidas atgailauti,
Kai laiko gyventi visai nebeliko.
Suplyšim neskaudžiai - vos ims kūną prausti
Be grafiko griežto Kalėdų - Velykų.
Neliks ką bekeikti, ant ko beburnoti,
Atslūgs paikas įkarštis šlamšto dalybų,
Išlygins mirtis mūsų meilę kuprotą,
Kuri iš buities niekada neišlipo.
Gal būt, jeigu atmintį kas beišjudins,
Tas, likęs, atras dar jėgų pasimelsti,
Suvokęs, kad pešėmės mes ne dėl grūdo -
Dėl teisės pirmam atsigulti už slenksčio.