Maniau, vėjas pabeldė per klaidą,
O čia tu – iš pradingusių metų,
It vaiduoklis pažįstamu veidu,
Kadais vairą likimo pametęs,
Palengva vis į nuokalnę slydęs,
Už grašius išpardavęs ir valią,
Nelauktai net pačiam ten nuklydęs,
Kur silpni baltą vėliavą kelia.
Nesibelsk – užrakintos šios durys,
O ir raktas seniai surūdijo.
Neprimink, jog esi ir čia buvęs,
Kur net žingsniai tavi neprigijo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jassonas
Sukurta: 2013-03-07 16:52:16
mintys teisingos, bet tame užsirakinime irgi ne saldu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-03-05 22:36:43
pritariu Nijolenai, teisingos mintys
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-05 19:33:57
Gal tiesmukiškai, bet – jausmuose!
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-05 14:16:43
Būna, taip būna...labai mielai nuskambėjo...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-03-05 14:09:41
Taip, gailestis kartais būna užrūdijęs, nes nuvylęs žmogus geba tai pakartoti, geriau su tokiais neturėti reikalų.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-03-05 13:47:39
Bet ima ir pasivaidena, nors tu ką...
Anonimas
Sukurta: 2013-03-05 13:27:15
Labai gražu, patiko.