Maniau, vėjas pabeldė per klaidą,
O čia tu – iš pradingusių metų,
It vaiduoklis pažįstamu veidu,
Kadais vairą likimo pametęs,

Palengva vis į nuokalnę slydęs,
Už grašius išpardavęs ir valią,
Nelauktai net pačiam ten nuklydęs,
Kur silpni baltą vėliavą kelia.

Nesibelsk – užrakintos šios durys,
O ir raktas seniai surūdijo.
Neprimink, jog esi ir čia buvęs,
Kur net žingsniai tavi neprigijo.