Kartą gyveno žmogus,
Jis mėlyną dangų turėjo
Ir sykį brangiausius žodžius
Į skrynią kaip kraitį sudėjo:
Kažkada čia pabūsi ir Tu,
Klausysies žadėtojo kelio,
Ir priešą, ir draugą sutiksi,
Pravirksi, pavargęs nuo melo.
Drąsos įsikibęs tikėk,
Patirsi, jei lemta pakilti.
Savęs niekada negailėk —
Gyvenki, nors nieks To negirdi…
Jeigu kas paklaus, ar esi,
Atmink, kad išliktum savim.
Žmogus — tai ne rankos ar kojos,
Jis — tas, kur per amžius ieškojo.
Tėkmė
2013-03-05 08:07:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-03-05 19:13:43
Mėlynas dangus — tai jau daug...
Gražių ieškonių!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-05 17:08:06
...Pritariu Azarui...ir nuoširdžiai linkiu sėkmės...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-03-05 12:58:44
Sėkmės iškojimuose - juk kas ieško galų gale randa...ir dažniausiai save:)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-03-05 09:46:57
Kūrinio stuburas – tarp legendos ir priesakų („atmink, kad išliktum savim“).
Skaidri mintis prašosi vertingiau ją pateikti.
Sėkmės.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-05 09:44:52
Ieškokite, sėkmės!
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-03-05 09:17:06
Galiu nudžiuginti tuo, kad jaučiasi beatsiverianti graži siela. Tik nebijok eiti toliau.
Anonimas
Sukurta: 2013-03-05 08:45:43
Nesutariate su lietuvių kalbos gramatika. Su poezija pykstatės dar labiau. Neaišku, ko tas bėdžius ieškojo.