Kartą gyveno žmogus,
Jis mėlyną dangų turėjo
Ir sykį brangiausius žodžius
Į skrynią kaip kraitį sudėjo:

Kažkada čia pabūsi ir Tu,
Klausysies žadėtojo kelio,
Ir priešą, ir draugą sutiksi,
Pravirksi, pavargęs nuo melo.

Drąsos įsikibęs tikėk,
Patirsi, jei lemta pakilti.
Savęs niekada negailėk —
Gyvenki, nors nieks To negirdi…

Jeigu kas paklaus, ar esi,
Atmink, kad išliktum savim.
Žmogus — tai ne rankos ar kojos,
Jis — tas, kur per amžius ieškojo.