Malda
Kas vakarą gęsta išaušus diena,
Nusvyra pavargusios rankos,
O mano širdis praeities kupina,
Lyg jūra į akmenis trankos.
Ir kyla purslai nuo bejausmių uolų,
Tą širdį paklydėlę žeidžia.
Kiek veltui praleista saulėtų dienų,
Likimas vėl šachmatais žaidžia.
O, laike, sustok, nekankinki manęs,
Nežaiski, kur balta, kur juoda.
Aš jau pavargau, nevaldau jau savęs,
Gyvenimas šanso neduoda...
O, Dieve, prašau, tu manęs neapleisk,
Atsiųski man angelą sargą.
Suklupt paskutiniam kely man neleisk,
Tenuima jis mano vargą,
Kai kopsiu į amžiną dangų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-03-04 18:48:30
Sklandi, nuoširdi malda. Patiko.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-03-04 15:50:30
Tikra...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2013-03-04 12:13:08
gerai jaučiamas ritmas :) Pasijaučiau tarsi XIX-XX a. sandūroj :) Tačiau iki jausmo įtikimumo eilėraštyje gal trūktų ko nors iš čia ir dabar, ko nors atšviežinto... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-03-04 10:51:09
Visi turim savo angelą, tik reikia juo tikėti - jis mumyse...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-03-04 10:36:26
Gražiai, su jausmu pasakyta.