Malda
Kas vakarą gęsta išaušus diena,
Nusvyra pavargusios rankos,
O mano širdis praeities kupina,
Lyg jūra į akmenis trankos.
Ir kyla purslai nuo bejausmių uolų,
Tą širdį paklydėlę žeidžia.
Kiek veltui praleista saulėtų dienų,
Likimas vėl šachmatais žaidžia.
O, laike, sustok, nekankinki manęs,
Nežaiski, kur balta, kur juoda.
Aš jau pavargau, nevaldau jau savęs,
Gyvenimas šanso neduoda...
O, Dieve, prašau, tu manęs neapleisk,
Atsiųski man angelą sargą.
Suklupt paskutiniam kely man neleisk,
Tenuima jis mano vargą,
Kai kopsiu į amžiną dangų.