Nedažnai
Bet jau būna:
Ateina tas laikas
Ir knygą verčiu —
Savo. Pačią balčiausią.
Daug šviesos (akina).
Ir tylos (spengia ausis).
O tamsa šviečia į atmintį —
Net žvaigždės nematyčiau be jos,
Net mėnulis ištirptų
Kaip cukrus puodely kavos...

Glostau ją, tamsą, kaip moku
Ir žinau, kad joje
Nemažai duonos suvalgiau:
Vis manydavau — gal kiti nematys,
O kiti taip pat — alko...(.)

Atėjo tas laikas,
Kai knygą verčiu —
Savo. Pačią balčiausią,
Kai net sau pameluot negaliu.