Tai ne jis — negalėjimas — sielą baugina,
Priešingai: ją baugina galia.
Žvalgo nuojautos ateitį,
Akys primerktos,
O kažkas, geležim sudžerškėjęs,
Pasirašo: Žmogus.
Panašus.
Ir be kaukių abu.
Bet baisu, kai jaučiu,
Kad jis vaikšto po TEN,
Kur lig šiol dar pabūdavau vienas.
O dabar štai it Dievas
Neklausęs ieško ir randa,
Kas esu, kuo esu,
Kiek savęs tremtyje,
Kiek už grotų kalėjime,
Kur slaptavietės vienumą laiko...
Geležim ima širdį
Ir skaito...
-----------------------------------
Robote, pakuždėk,
Kaip sprogdinti tave
Ir kada,
Kad galėčiau savęs
Bent šiek tiek paslaptyj paturėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-28 15:30:05
gilu
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2013-02-28 14:57:49
Jūsų poezija mane visuiomet atgaivina ir sudėlioja viską į vietas... Gerbiamas Pelėda, mielas Pranai - ir vėl pasikartosiu, kaip eilę kartų - randu Jūsų žodžiuose balansą manajam AŠ :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-28 14:28:10
... o kiek minties čia sutalpinta...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-28 12:05:48
Robote, pakuždėk,
Kaip sprogdinti tave
Ir kada,
Kad galėčiau savęs
Bent šiek tiek paslaptyj paturėti.
...žinau, kad vėl grįšiu čia skaityti šį kūrinį...ir kitus Jūsų...nes lyg aukštybėse pasijuntu...ir tokios platumos kaip kalnuose, kur gali dangų paglostyti...ir bedugnę kartu...tai juk tikras stebuklas...