Ji laukinė ir vaisiai jos kartūs,
Nors žydėjimas rausvas ir tirštas.
Apsispręsti sunku, bet šį kartą
Seną obelį pasmerkėm mirti.
Sugirgždėjo lyg būtų dejavus
Ir lyg kiemą apglėbdama virto -
Nė už grašį naudos mums nedavus,
Tik žydėjimą - rausvą ir tirštą.
Malkos smilko nenoriai ugniakure
Lyg be žodžių prieš mus protestuodamos.
Išsėdėjom kieme iki vakaro
Prie derlaus, bet išblukusio sodo,
Savo darbą labai apgailėjome,
Ant savęs apmaudavom ir niršom -
Juk ilgai mus dar džiugint galėjo
Tas žydėjimas - rausvas ir tirštas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-28 13:45:36
Nuosprendis ir nuoširdus apgailėjimas. Gražu, tikra.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-27 20:39:08
širdį paliečiančios, kaip ir visos kitos šios poetės eilės....
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-27 20:18:46
Sunkus nuosprendis... žydėjimui...
Jautriai.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-27 19:02:48
Puikumėlis, labai jautru, smagiai nubėgau.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-27 17:42:36
...tikrai gaila gaila...ir jautriai apdainuota...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-27 15:41:03
tikrai daug galima atiduoti už tokias žydinčias akimirkas
Vartotojas (-a): galėtep
Sukurta: 2013-02-27 15:32:03
Užtenka 3 posmų
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2013-02-27 14:44:57
Paskutinės strofos, kaip ir nereikėtų
Anonimas
Sukurta: 2013-02-27 14:32:19
Matote obelis neša ne tik apčiuopiamą naudą, bet gali sielą džiuginti savo žydėjimu. Nereikėjo skubinti nupjauti. Labai gražus ir prasmingas kūrinys, tikrai patiko.