Aš žinau — tai tas pats šaltis krečia
Ilgais gęstančiais vakarais.
Vėl čia nekenčiamiausias svečias,
Neatėjęs su norais gerais.
Tai ji. Ji paslapčiom ateina,
Kai mąstau arba lieku viena.
Reikia mokėti tokią kainą
Sulig kiekviena nauja diena.
Aš bijau. Bijau ir drebu,
Išgyvenu dėl visko nuolatos.
Mano baimė neturi ribų,
Aš nepažįstu būsenos kitos.
Kartais džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai
Vyksta ne iš tikrųjų, o tiktai mano mintyse.
Atrodo, jog šviesi ateitis ir ramybė išnyko,
Nes džiaugtis nebemoka krūpčiojanti dvasia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-25 22:32:14
skaudulingas kalbėjimas drebulėlės
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-25 15:58:02
Mieloji, išprašyk tą neprašomą viešnią jos visai nebijodama. Nusijuok jai :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-25 15:55:49
Savi marškiniai arčiausiai kūno... Nors iš to sutverti poeziją, kuri įtikintų ir kitus - sudėtingas darbas. Manau, kad šis bandymas yra tik pastanga. Labai jau atvirai ir tiesmukai parašyta. Jei tai padėjo atsikratyti šmėklos, nors toks rezultatas džiugina.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-25 15:21:14
kai į baimę atsisuki - pamatai, kad ten nieko nėra... ir dar sakoma, į ką kreipi dėmesį - to ir daugėja