Suragaukit mane kaip obuolį
Ir kaip nuodėmę išpažinkit.
Ant laužo kartu su kryžiumi
Sudeginkit, sunaikinkit.
Arba — išdalinkit kaip išmaldą,
Atiduokit kaip nesamą skolą.
Aš nepyksiu, nepriekaištausiu,
Net pamirškit mane, jei norit...
Bet vis tiek aš pakilsiu iš naujo
Ir vėl šoksiu išbandymų šokį.
Ta pati — net po daugelio metų,
Nes kitokia būti nemoku!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-05 11:46:38
Labai šauniai, smagiai, viltingai...
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2013-02-25 17:33:32
Geri žodžiai, čiurlioniška teisybė.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-25 15:45:28
Ir nereikia būti kitokia... :)
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-25 15:24:16
Geras, įkvėpimo kupinas - su charakteriu:)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2013-02-25 14:38:25
Pavadinčiau Tiesa arba Meilė (aišku, tai būtų per tiesmukiška - skaitant, pasąmonėje tuoj pat į tai krypsta mintys)... juk jos tokios herojiškos, amžinos viena ar kita prasme... Šiaip ar taip - uždegantis.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-25 14:00:22
Išlikti savimi kituose - neprastas uždavinys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-25 12:04:46
taip, tikrai autorė – a t k a k l i o j i
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2013-02-25 10:06:58
Šauniai
„Net pamirškit mane, jei norit..."