Santrauka:
kur bėgam, ar ne laikas sustoti.
Dažnai mąstau, ir kur mes lekiam,
Tarsi pašėlę, lyg patrakę.
Vis skubam, skubam ir nespėjam,
Dar kartais mes pavydim vėjui.
Diena, naktis... ir taip be galo,
Žiūrėk, jau ir galva pabalo.
Sustoji, pakeli akis į dangų,
Kada užaugo ąžuolas po langu?
Žalia žolė, raudonos rožės,
Koks neapsakomas jų grožis.
Žvelgiu apakus ir galvoju,
Gal per retai jas dovanojau.
O kas per paukštis šitaip gieda?
Ir darosi šiek tiek man gėda.
Sakau aš sau — ausis turėjau,
Net keista, jo aš negirdėjau.
Klausau Šopeną tarsi pirmą kartą,
Ar šitaip bėgti buvo verta?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-10 21:38:33
Yra tekę bėgti tik 30 km, bet liudiju, kad įvairios mintys aplanko (ypač po kokio 17-to kilometro...).
„Sustoji, pakeli akis į dangų“ – kažkur panašiai teksto įveikus ;-)
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-25 08:37:11
...taip, bėgime. O reikėtų dažniau sustoti, akimirka pasigrožėti...o susipranti dažniausiai tada, kai jėgų ima stigti...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-24 23:05:24
pritariu Kaukui...Juk visas gyvenimas bėgime
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-24 19:35:36
Dažnas taip prabėgam... Man patiko.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2013-02-24 16:41:32
taip jau būna-bėgam, bėgam ir Šopeną klausom gyvenimo kelio pabaigoj
Šiuolaikiškas kūrinys ir ne dienoraštinis, o globalinio pobūdžio tema. Geras.