Dažnai mąstau, ir kur mes lekiam,
Tarsi pašėlę, lyg patrakę.
Vis skubam, skubam ir nespėjam,
Dar kartais mes pavydim vėjui.
Diena, naktis... ir taip be galo,
Žiūrėk, jau ir galva pabalo.
Sustoji, pakeli akis į dangų,
Kada užaugo ąžuolas po langu?
Žalia žolė, raudonos rožės,
Koks neapsakomas jų grožis.
Žvelgiu apakus ir galvoju,
Gal per retai jas dovanojau.
O kas per paukštis šitaip gieda?
Ir darosi šiek tiek man gėda.
Sakau aš sau — ausis turėjau,
Net keista, jo aš negirdėjau.
Klausau Šopeną tarsi pirmą kartą,
Ar šitaip bėgti buvo verta?