Vienišiui

Apgirtęs sausis pyksta ant pasaulio,
Vis purkštauja ir mėtos baltalais.
Kaskart naujai pamesdamas vis „kiaulę“ –
Užklodamas, nurengdamas nuogai.

Delčia šarmota iki kaulų gelia,
O pusnys, pusnys! Žėri akyse.
Iki manęs toks ilgas ilgas kelias...
Mūs klodai sutrupėjo laukime.

Pavasariu alsuoju, nors ne metas.
Laiškai skylėti – pamečiau žodžius,
Kuriuos rašei man, rudenį atvėsus.
Bet juos prisimenu. Dabar kitus

Rašai palinkęs nuo sunkumo sniego.
Juk šitaip šalta. Kas tave priglaus...
O dienos bėga, šitaip metai bėga...
Toks vienišas, be artimo žmogaus.
spika

2013-02-22 11:29:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-02-23 16:58:09

Sklandžiai, įtraukiančiai... Atseikėta ir liūdesio, ir žaismingumo.

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2013-02-22 17:25:41

Puikumas kūrinio, aiškus rimas, puikiai jaučiamas ritmas, viskas puikiai.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2013-02-22 17:08:43

Šaunu. Man aplamai patinka autorės Nijolės stilius. Štai, koks įdomus rimavimas-,,žodžius, kuriuos rašei man,rudenį atvėsus, bet juos prisimenu.Dabar kitus...ir jau nauja stropa.Puikus darbas

Vartotojas (-a): PelėdaitėS

Sukurta: 2013-02-22 16:20:12

Kurybinga esate.Temos nesenka

Vartotojas (-a): Laima

Sukurta: 2013-02-22 12:46:49

taip lengvai...ir sausis toks žaismingas apgirtęs

Vartotojas (-a): Roberta

Sukurta: 2013-02-22 12:22:09

Pakiliai.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-02-22 11:53:42

...jautriai ir poetiškai...