Apgirtęs sausis pyksta ant pasaulio,
Vis purkštauja ir mėtos baltalais.
Kaskart naujai pamesdamas vis „kiaulę“ –
Užklodamas, nurengdamas nuogai.
Delčia šarmota iki kaulų gelia,
O pusnys, pusnys! Žėri akyse.
Iki manęs toks ilgas ilgas kelias...
Mūs klodai sutrupėjo laukime.
Pavasariu alsuoju, nors ne metas.
Laiškai skylėti – pamečiau žodžius,
Kuriuos rašei man, rudenį atvėsus.
Bet juos prisimenu. Dabar kitus
Rašai palinkęs nuo sunkumo sniego.
Juk šitaip šalta. Kas tave priglaus...
O dienos bėga, šitaip metai bėga...
Toks vienišas, be artimo žmogaus.
spika
2013-02-22 11:29:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-23 16:58:09
Sklandžiai, įtraukiančiai... Atseikėta ir liūdesio, ir žaismingumo.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-02-22 17:25:41
Puikumas kūrinio, aiškus rimas, puikiai jaučiamas ritmas, viskas puikiai.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2013-02-22 17:08:43
Šaunu. Man aplamai patinka autorės Nijolės stilius. Štai, koks įdomus rimavimas-,,žodžius, kuriuos rašei man,rudenį atvėsus, bet juos prisimenu.Dabar kitus...ir jau nauja stropa.Puikus darbas
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2013-02-22 16:20:12
Kurybinga esate.Temos nesenka
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2013-02-22 12:46:49
taip lengvai...ir sausis toks žaismingas apgirtęs
Vartotojas (-a): Roberta
Sukurta: 2013-02-22 12:22:09
Pakiliai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-22 11:53:42
...jautriai ir poetiškai...