Apgirtęs sausis pyksta ant pasaulio,
Vis purkštauja ir mėtos baltalais.
Kaskart naujai pamesdamas vis „kiaulę“ –
Užklodamas, nurengdamas nuogai.

Delčia šarmota iki kaulų gelia,
O pusnys, pusnys! Žėri akyse.
Iki manęs toks ilgas ilgas kelias...
Mūs klodai sutrupėjo laukime.

Pavasariu alsuoju, nors ne metas.
Laiškai skylėti – pamečiau žodžius,
Kuriuos rašei man, rudenį atvėsus.
Bet juos prisimenu. Dabar kitus

Rašai palinkęs nuo sunkumo sniego.
Juk šitaip šalta. Kas tave priglaus...
O dienos bėga, šitaip metai bėga...
Toks vienišas, be artimo žmogaus.