Parašė vėl naktis ant lango
Žodžius pažįstamu braižu:
„Tebūna vėjai tau palankūs
Ir jūra rimsta pamažu,
Ir grįžta laivas mūsų uostan
Bures nuleidęs lyg sparnus...“
Tačiau ar reikia mane glostyt –
Aš sapnui savo gyvenu.
Ten bangos šėlsta vandenyne,
It siūlai trūksta inkarai,
O vėtroj maudosi undinės –
Balsai jų traukia lyg kerai.
Aš – kapitonas–atradėjas –
Žemynų ieškau, ne salų,
Aš – daug girdėjęs, daug regėjęs,
Laimėjęs daugelį karų.
Ir mano laivas ne į uostą –
Kas dieną plauks jis tik tolyn...
......................................................
Nepyk, nenoriu tavęs guosti,
Kai skiria šimtmečiai keli.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-22 10:16:51
šiltas, mielas...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-02-21 14:30:05
gražiai iškvėptas...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-19 16:27:36
Nebūtum gi vandenis... ;) O atstumai gal jūrmylėmis matuojami, o greitis - mazgais??? :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-18 20:57:19
Ach, Tu — romantike...
... ir netikėta pabaiga.
:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-18 08:45:17
...romantiškas ir mistiškas kartu...įdomiai skamba...patiko...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-18 04:41:09
Labai gražus eilėraštis man patiko.