Parašė vėl naktis ant lango
Žodžius pažįstamu braižu:
„Tebūna vėjai tau palankūs
Ir jūra rimsta pamažu,

Ir grįžta laivas mūsų uostan
Bures nuleidęs lyg sparnus...“
Tačiau ar reikia mane glostyt –
Aš sapnui savo gyvenu.

Ten bangos šėlsta vandenyne,
It siūlai trūksta inkarai,
O vėtroj maudosi undinės –
Balsai jų traukia lyg kerai.

Aš – kapitonas–atradėjas –
Žemynų ieškau, ne salų,
Aš – daug girdėjęs, daug regėjęs,
Laimėjęs daugelį karų.

Ir mano laivas ne į uostą –
Kas dieną plauks jis tik tolyn...
......................................................

Nepyk, nenoriu tavęs guosti,
Kai skiria šimtmečiai keli.