Mano nemigos rudenį medžiai niūniavo rapsodiją,
Vis kartodami pusbalsiu: „Jis nebemyli tavęs“.
O už upės sargybiniai šunys pritardami lodavo —
Tik lietus lyg staiga apramindamas purškė gatves.
Buvo taip banalu — ant palangės sudrėkusi nosinė,
Sudžiovintos rožytės bei nuotraukos, kur mes abu,
Dar eilėraščiai nuolat verkšlenantys prietemoj guodėsi,
Kad ant stalo gražiausiam puodely šlakelis nuodų.
Rodos, buvo tik noras — tave apraudojus suvirpinti,
Po truputį pagarsinus būsimo filmo vaizdus —
Kuriame aš taip grakščiai einu į belaukiančią mirtį,
Tarsi eičiau pro teminio vakaro burtų vartus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-02-16 21:07:38
geras
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2013-02-16 15:58:47
nemigos, aišku:)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-16 15:37:31
Retro... dar labiau jaudinanti, nostalgiška rapsodija...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-02-15 20:21:34
...taip gyvai tekantis iki sielos gelmių...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-15 17:29:09
Ta sudrėkusi nosinė — kaip iš retro atviruko...
Puikus darbas.
Tik gal rašyčiau: „ant stalo gražiausiam puodely šlakelis nuodų“...
:)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-15 16:47:53
Aistros svilėsiai dvelkia kančia. Stipriai suguldytas tekstas.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-15 14:30:54
Labai gerai parašyta.
Vartotojas (-a): Miglooze
Sukurta: 2013-02-15 13:06:51
Gyvenime kas banalu-tas tikra, puikus eilėraštis, kažkokie pažįstami įvaizdžiai: tolimas šunų lojimas, ruduo - visa tai kuria savitą atmosferą.
Vartotojas (-a): maskimoski
Sukurta: 2013-02-15 12:37:27
Tikrai, labai gražu...