Mano nemigos rudenį medžiai niūniavo rapsodiją,
Vis kartodami pusbalsiu: „Jis nebemyli tavęs“.
O už upės sargybiniai šunys pritardami lodavo —
Tik lietus lyg staiga apramindamas purškė gatves.
Buvo taip banalu — ant palangės sudrėkusi nosinė,
Sudžiovintos rožytės bei nuotraukos, kur mes abu,
Dar eilėraščiai nuolat verkšlenantys prietemoj guodėsi,
Kad ant stalo gražiausiam puodely šlakelis nuodų.
Rodos, buvo tik noras — tave apraudojus suvirpinti,
Po truputį pagarsinus būsimo filmo vaizdus —
Kuriame aš taip grakščiai einu į belaukiančią mirtį,
Tarsi eičiau pro teminio vakaro burtų vartus.