Kas suprasti galėtų,
Ką jaučia sužeista širdis,
Ką jaučia banguojanti jūra?
Žeidžia plienas kietas.
Ledas suskaldo grindis;
Jos, kaip tos širdys, sugūra.
Nenoriu kentėti tos kančios,
Nenoriu eiti su visa ta minia.
Ir nebenoriu patirties karčios.
Prasiskirkit, vandenys, ir prarykit mane.
Aš noriu pabėgti dykumon
Ar prie jūros tuščios.
Nerasiu ramybės sugrįžus namo,
Terasiu žmones, paliestus kančios.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-02-15 08:54:54
grotesk
Anonimas
Sukurta: 2013-02-14 19:08:01
Labai pilnas nevilties kūrinys, bet gražus. Patiko.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-14 17:11:17
Mes randame tai, ko tikimės. Jausmai iš tiesų yra audringiausia žmogaus vieta. Tegul greičiau sieloje prasišviečia giedra.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-14 16:50:51
Autorei reikia gero sukrėtimo, kad širdis prabiltų džiugesiu...
Labiausiai linkiu rasti lašelį vilties.
:)