Mano širdis – mažytis, bailus, virpantis varpas.
Ji tūno tamsoje, pavėsyje ir tyliai šnekučiuojasi su šlapiais medžių lapais. Ji nepasiruošusi pakilti į varpinę.
Turiu ją užnešti, dar rytui neišaušus, kol dar šešėliuose slapstosi šmėklos.
Kraupiai girgžda apsamanoję, apaugę baimių pelėsiais seni laiptai. Kiekvienas žingsnis lyg į prarają!..
Turiu išsiūbuoti šį varpą, ant nepatikimų pastolių kantrybę paramstyti, tokią išklerusią savo vilties erdvę.
Įtempsiu sąžinės virves ir įsiūbuosiu savąjį varpą, savąją širdį!..
Tegul rytmetis sugriaudėja griaustiniu!..
Tegul žaibo pjūklas išskelia šviesą iš tamsos!..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2013-02-15 09:07:20
...širdis nori pasikeitimų...tačiau baimė, baimė ...sustabdo...
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2013-02-15 08:22:16
patiko
Vartotojas (-a): Miglooze
Sukurta: 2013-02-14 21:02:31
Labai gražiai išreikštas kažkur link aukščiausio taško vedantis gabaliukas.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-14 16:43:24
Geras darbas.
Viltimi siūbuojamas varpas tikrai išskels šviesą...
Tik gal nerašyčiau „bailus“...
Anonimas
Sukurta: 2013-02-14 15:38:58
Gražiai parašyta.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-14 15:27:25
Pasirinktos metaforos palieka erdvės apmąstymams. Parašyta degančio sielos žmogaus.