Mano širdis – mažytis, bailus, virpantis varpas.
Ji tūno tamsoje, pavėsyje ir tyliai šnekučiuojasi su šlapiais medžių lapais. Ji nepasiruošusi pakilti į varpinę.
Turiu ją užnešti, dar rytui neišaušus, kol dar šešėliuose slapstosi šmėklos.
Kraupiai girgžda apsamanoję, apaugę baimių pelėsiais seni laiptai. Kiekvienas žingsnis lyg į prarają!..
Turiu išsiūbuoti šį varpą, ant nepatikimų pastolių kantrybę paramstyti, tokią išklerusią savo vilties erdvę.
Įtempsiu sąžinės virves ir įsiūbuosiu savąjį varpą, savąją širdį!..
Tegul rytmetis sugriaudėja griaustiniu!..
Tegul žaibo pjūklas išskelia šviesą iš tamsos!..