nemigos vėjas
ūžauja daiktai naktimis
prie lubų
šunys paryčiais laižosi savo
žaizdas

atsitiktiniai smelkiasi
į audinius

ir laša saldžioji liūdesio
sula

pabaigos
auksinė aušta

ašutiniai saulės smingantys
į daiktus širdis tuščiaviduriškumą
kaulų
švilpia ir pažymi

tą sudiev pražystantį

lyg žingsniai tolstantys
vidurnaktį

tyla kašmyro švelnumu  pečius apgaubia
aštriausiu