nemigos vėjas
nemigos vėjas
ūžauja daiktai naktimis
prie lubų
šunys paryčiais laižosi savo
žaizdas
atsitiktiniai smelkiasi
į audinius
ir laša saldžioji liūdesio
sula
pabaigos
auksinė aušta
ašutiniai saulės smingantys
į daiktus širdis tuščiaviduriškumą
kaulų
švilpia ir pažymi
tą sudiev pražystantį
lyg žingsniai tolstantys
vidurnaktį
tyla kašmyro švelnumu pečius apgaubia
aštriausiu