Sąžinė

Santrauka:
Maksimilijonas Kolbė — lenkų katalikų dvasininkas, Aušvico mirties fabriko kankinys.
Kankiniams galiojo taisyklė: praradus galvos dangalą, kankiniui grėsė sušaudymas kartu su dar dešimt kankinių. Stovyklos prižiūrėtojai patys pagrobdavo kankinio galvos dangalą, jiems tai buvo pramoga. Tėvas Kolbė, išėjęs iš kalinių rikiuotės, priėjo prie pasmerktųjų eilės, paėmė vienam iš rikiuotės už rankos, išvedė jį , ir, nuvedęs į savo vietą bendroje rikiuotėje, pats atsistojo į pasmerktojo eilę.
Gyvybės nėra, yra tik gyvi individai. A. Šliogeris

Į nežinią beblėstanti diena,
nors daug joje lietaus ir pilkumos niūrios,
ir neieškok joje prasmės, tyla gūdžia
atliepia debesys, užvėrę spindesį  žvaigždės.

Galbūt nutvyks staiga ugninėm rykštėm,
grūmos, trankysis, raus medžius,
nurims, atžels žolė pernykštė,
ir kraujas, ir ašaros nudžius, į žemę susigers.

Užges  žvaigždė kažkur toli skliaute,
Išnyks galbūt ir kažkada į gėrį siekis,
vien tu, iš Aušvico pakilęs pelenų,
tari, yra kažkas baisiau už pragarus.

Virš Aušvico tvyro beprotybės dvokas.
Į mirties eilę atrenkami  kankiniai.
Iš nuosprendžio laukiančių tėvas Maksimilijonas
užima šią kraupią eilę be eilės.

Baisiau už pragarus žinojai,
gyventi kito mirtimi — klaida,
todėl tu į mirties eilę savo noru atsistoji,
save kitiems lyg vilties blyksnį padalai.

Virš Aušvico kas rytą teka saulė,
bet negeso Kolbės neblėstančios žvaigždės.
Auka už kitą savimi žodžiais nėra nauja,
net pragare už kitą melstis privalai.

Diena beprasmė. Be eilės stok į eilę,
uždenki ją  savimi  nuo tuštumos.
Juk šis pasaulis gimė kito meilėj,
palikus nekaltybę Rojaus amžinai.

Ne už save, pigu, už kitą,
juk nesvarbu, kad maldos niekas neišgirs..
Tėve Kolbe, kančia tava lig žvaigždės pakėlė
virš beprotybės, kankinių kraujo ir pelenų.
Ražas

2013-02-13 11:57:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2013-02-15 11:20:14

...man priminė...skaudi tema...

http://www.youtube.com/watch?v=HjVQ3AxmU3o

...daina dainininkės, dainavusios žydų gete Vilniuje, sušaudytos...

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2013-02-13 17:47:15

Skaudi tema, kurią privalom girdėti...
Autorius jaučia pareigą kalbėti apie tai. Ir tai yra giliai pajaučiama.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2013-02-13 15:50:20

Paimtas gyvenimo faktas vertas vadinti žygdarbiu. Tada jau nelabai svarbi forma, jos šerpetos, nes drama sukrečianti, nesvarbu kaip komentuoja šiltai ir ramiai tūnantys kritikai.Aistros Jums pakanka. Žavu, kad kūryba nešliaužia paviršiais, bet smelkiasi į žmogiškumo gelmenis.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2013-02-13 14:40:13

Pa-daugia-žodžiauta...
Gal todėl kūrinys toks „pakibęs“ tarp dokumentikos ir noro pafilosofuoti.
O dėl epigrafo – Šliogerio seniai nebeklausau (gėda kartais už jo nusikalbėjimus, pavyzdžiui, tautos atžvilgiu).
Pati eilėdara priminė kažkokį pabandymą gal ir patikusį svetimkalbį kūrinį išsiversti į lietuvių k. (dar nežiūrėtas rimas, dar neapsispręsta dėl stiliaus riktų, etc.)... Nesiginčiju – gal ir dėkingas ruošinys neblogam eilėraščiui, bet padirbėti – oi, dar kaip reikia! Linkiu tame sėkmės.

Anonimas

Sukurta: 2013-02-13 12:44:54

Labai gražus kūrinys.