Gyvybės nėra, yra tik gyvi individai. A. Šliogeris

Į nežinią beblėstanti diena,
nors daug joje lietaus ir pilkumos niūrios,
ir neieškok joje prasmės, tyla gūdžia
atliepia debesys, užvėrę spindesį  žvaigždės.

Galbūt nutvyks staiga ugninėm rykštėm,
grūmos, trankysis, raus medžius,
nurims, atžels žolė pernykštė,
ir kraujas, ir ašaros nudžius, į žemę susigers.

Užges  žvaigždė kažkur toli skliaute,
Išnyks galbūt ir kažkada į gėrį siekis,
vien tu, iš Aušvico pakilęs pelenų,
tari, yra kažkas baisiau už pragarus.

Virš Aušvico tvyro beprotybės dvokas.
Į mirties eilę atrenkami  kankiniai.
Iš nuosprendžio laukiančių tėvas Maksimilijonas
užima šią kraupią eilę be eilės.

Baisiau už pragarus žinojai,
gyventi kito mirtimi — klaida,
todėl tu į mirties eilę savo noru atsistoji,
save kitiems lyg vilties blyksnį padalai.

Virš Aušvico kas rytą teka saulė,
bet negeso Kolbės neblėstančios žvaigždės.
Auka už kitą savimi žodžiais nėra nauja,
net pragare už kitą melstis privalai.

Diena beprasmė. Be eilės stok į eilę,
uždenki ją  savimi  nuo tuštumos.
Juk šis pasaulis gimė kito meilėj,
palikus nekaltybę Rojaus amžinai.

Ne už save, pigu, už kitą,
juk nesvarbu, kad maldos niekas neišgirs..
Tėve Kolbe, kančia tava lig žvaigždės pakėlė
virš beprotybės, kankinių kraujo ir pelenų.