Vladukas:
Gal manėte – daug triukšmo bus?
O aš štai tyliai atėjau,
Girdėdamas graudingą dainą.
Pasvarcyk, antela
Cykiai plūkiodama...
Kiek metų jai? – ne kartą klausiau jos,
Tačiau man neatsako
Tik medžiai suošia graudžiau,
Krūtinėj  sualma šaltiniai.
O ir akmuo, bažnyčiomis pakilęs,
Atrodo, rankioja žodžius.
Ir vėl atgal į gerklę sugrąžina:
– Dainuok, žmogau,
Net ir sapnuodamas dainuok.
Ir pasidžiauk, kad turime Vladuką.

Aš:
Tą mes ir darome,
Tavęs taip kantriai laukdami.
Galbūt pavyks trejybę
Tu – Jis – Aš susitverti.

Lucijus:
O jeigu – ne, vis tiek
Nepasakysiu, kad  tuščiai
Išbarstom šitą laiką.


Vladukas:
Na taip, Vladukas aš,
Kuris po Šklėrių sodžių vaikšto.
Bet netiesa: esą, nėra dainos,
Tai ir manęs nebūna.
Kuomet  tyla ausis užspendžia,  
Eilėraščiu tampu.
Tu, Lucijau, Romos pilieti,
Ir tu, dzieduli, Šklėrių prototipe,
Privalote (prašau, meldžiu)
Net ir tyloj mane girdėti.

Aš:
Kuomet ant delno jonvabalį kūreni
Tai Ir naktyj šviesos užtenka.
Eilėrašti, pabelsk į smilkinį pirštu
Ir paklausyk, ar skamba:
Aš savo eros metais gimęs:
Po svetimus kampus nesidairau.

Lucijus:
Po svetimus laikus, dzieduli.

Aš:
Tegu!
Ir vis dėlto išgirsk, eilėrašti,
Ar skamba?

Vladukas:
Užuomina, kad... gal kvailys?
Protingu daug dabar,
Kvailių – mažoka.
Tačiau žinojau: Lucijus sugrįš...
Laimingi tie, kas žodyj gimę.

Aš:
Betgi suprask –
Jam grįžti net nereikia.
Štai krikščionybės  epocha
Ir to pakanka:
Čia buvau, esu...

Lucijus:
O būsiu, žinoma, daugkart ilgiau
Nes to ne man asmeniškai,
Visai epochai reikia...

Vladukas:
Eilėraštis esu.
Gal kam atrodo lengva būti juo?
Akimirka....
O kiek spalvų
Į mano siela krenta iš dangaus
Kad, regisi, pasaulį iš pradžių kuriu.
Nepyk, Dzievuliau, kad atrodo,.
Jog neretai net ir tave pranokstu.
Kuriu, beje, kaip  tu – iš žodžio.
Eilėraštis esu...

Lucijus:
Ir nemanyk todėl:
Ne jonvabalį sau ant delno kūreni,
O visą naktį, nusagstytą žvaigždėmis.
Aš čia iš Romos atėjau,
O tu – į Romą eik...

Vladukas:
Tris dzienas, tris nakcis
Kelaliu ajau,
Kecvitū naktelį
Girion nakvojau. (2)